1, 2. Ką Elijui reikėjo dar padaryti ir kuo jis ir Ahabas skyrėsi?

ELIJAS trokšta pabūti vienas su dangiškuoju Tėvu. Bet aplinkui — minia žmonių. Visi ką tik matė, kaip šis tikrojo Dievo pranašas prišaukė iš dangaus ugnį, ir dabar daugelis tikriausiai braunasi prie jo mėgindami įsiteikti. Elijui norisi vėl kopti į Karmelio kalną ir ten vienumoje pasimelsti savo Dievui. Tačiau prieš tai jis dar turi tarti žodį karaliui Ahabui.

² Šis susitikimas pranašui ne itin malonus. Ahabas ir Elijas yra visiškai skirtingi žmonės. Puošniais karaliaus drabužiais apsitaisęs Ahabas — gobšas, nuo Dievo atsimetęs silpnavalis. O Elijas, vilkintis paprastą apdarą — iš odos arba iš kupranugario ar ožkos vilnos, kokį dėvėdavo pranašai, — drąsus, dievobaimingas, tvirto tikėjimo vyras. Per visą šią dieną aiškiai pasimatė, koks yra vienas ir koks yra kitas.

3, 4. a) Kodėl galima sakyti, kad Ahabas ir kiti Baalo garbintojai patyrė didelį pažeminimą? b) Ką šiame skyriuje aptarsime?

³ Ahabas ir kiti Baalo garbintojai patyrė didelį pažeminimą. Pagonių kultui, kurį Ahabas su Jezabele dešimties Izraelio giminių karalystėje stengėsi įtvirtinti, buvo suduotas stiprus smūgis. Tapo aišku, kad Baalas tėra gryna apgavystė. Tas bedvasis dievas nesugebėjo įžiebti ugnies, nors jo pranašai be perstojo maldavo, šoko, iki kraujo save čaižė. Baalas neišgelbėjo nuo pelnytos bausmės keturių šimtų penkiasdešimt žynių. Maža to, visus trejus su puse metų nesiteikė atsakyti į žynių maldavimus ir atsiųsti lietaus. O dabar žmonės pamatys visišką Baalo pralaimėjimą. Lietų netrukus atsiųs Jehova. Taip jis parodys savo galybę (1 Kar 16:30—17:1; 18:1-40).

 ⁴ Tačiau kada tai bus? Ir ką tuo tarpu darys Elijas? Ko mes galime iš šio dievobaimingo žmogaus pasimokyti? Pažiūrėkime, kaip toliau klostosi įvykiai. (Perskaityk 1 Karalių 18:41-46.)

5. a) Ką Elijas paragino Ahabą daryti? b) Ar Ahabas iš tos dienos įvykių ko nors pasimokė?

⁵ Elijas į Ahabą prabyla: „Pakilk, valgyk ir gerk, nes atūžia smarkus lietus.“ Ar nedorasis karalius iš šiandienos įvykių ko nors pasimokė? Nežinia. Biblijoje apie tai nerašoma. Vis dėlto nėra ir jokios užuominos, kad už savo piktadarystes būtų atgailavęs ar prašęs Eliją padėti sugrįžti prie Jehovos. Ne, pasakyta tik tiek, kad „Ahabas nuėjo pavalgyti ir atsigerti“ (1 Kar 18:41, 42). O ką tuo tarpu daro Elijas?

6, 7. Ko Elijas meldė ir kodėl?

⁶ Elijas užkopia į Karmelio kalną ir, parpuolęs ant žemės, priglaudžia veidą prie kelių. Kadangi Ahabui dabar labiau rūpi pavalgyti, Elijas gali netrukdomas pasimelsti dangiškajam  Tėvui. Tik įsivaizduokime: pranašas sukniubęs, beveik iki pat žemės nuleidęs galvą. Ko jis taip nuolankiai meldžia? Numanyti nesunku. Jokūbo 5:18 rašoma, kad Elijas prašė lietaus. Šito jis tikriausiai ir prašo užlipęs į Karmelio viršūnę.

⁷ Anksčiau Jehova buvo pasakęs: „Aš atsiųsiu žemei lietaus“ (1 Kar 18:1). Vadinasi, Elijas meldė, kad išsipildytų Jehovos valia. Praėjus maždaug tūkstančiui metų, šito melsti savo sekėjus mokė ir Jėzus (Mt 6:9, 10).

8. Ko iš Elijo pasimokome apie maldą?

⁸ Iš Elijo pasimokome, kokios turėtų būti mūsų maldos. Kaip matome, labiausiai pranašui rūpėjo, kad išsipildytų Dievo valia. Ir mes melsdamiesi prisiminkime: „Ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų klausosi“ (1 Jn 5:14). Taigi, kad Dievas mūsų klausytųsi, turime žinoti, kokia jo valia, o tai sužinosime tik jei tyrinėsime Bibliją, ir ne priešokiais. Elijas norėjo, kad sausra baigtųsi, ir dėl kitko — jam buvo gaila vargstančių krašto žmonių. Be to, jis turbūt nuoširdžiai dėkojo Jehovai už tądien padarytą stebuklą. Iš mūsų maldų irgi turėtų matytis, kad mums svarbi kitų gerovė ir kad Dievui esame labai dėkingi už jo gerumą. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:11; Filipiečiams 4:6.)

9. Ką Elijas liepė daryti savo tarnui ir kokius du dalykus toliau aptarsime?

⁹ Elijas neabejojo, kad Jehova atsiųs lietų, tik nežinojo, kada. Ką gi pranašas belaukdamas darė? Biblijoje rašoma: „Savo tarnui jis paliepė: ‘Palypėk ir pasižvalgyk Jūros link.’ Palypėjęs tarnas pasižvalgė ir pranešė: ‘Nieko nėra!’ Septynis kartus Elijas liepė: ‘Vėl nueik!’“ (1 Kar 18:43) Čia įžvelgiame bent dvi pamokas. Pirma, pranašas visiškai pasitikėjo Jehova. Antra, jis budėjo. Pakalbėkime apie tai plačiau.

10, 11. a) Iš kur žinome, kad Elijas tikėjo Jehovos pažadu? b) Kodėl mes galime tikėti taip tvirtai kaip Elijas?

¹⁰ Elijas buvo tikras, kad Jehova ištesės savo pažadą, todėl labai laukė ženklo, kuris liudytų, jog tai netrukus įvyks.  Tarnui jis liepė palypėti aukščiau, kur atsiveria visas horizontas, ir pasidairyti, ar nėra požymių, kad lietus artinasi. Šis grįžęs neturi ką džiuginančio Elijui pranešti, tiktai tarsteli: „Nieko nėra!“ Iš tikrųjų horizonte nieko nematyti, danguje — nė debesėlio. Argi ne keista? Juk ką tik Elijas karaliui Ahabui pasakė: „Atūžia smarkus lietus.“ Kaip galėjo pranašas taip kalbėti, jeigu jokių lietaus debesų dar nesimatė?

¹¹ Elijas, Jehovos pranašas ir atstovas, tikėjo savo Dievo pažadu atsiųsti lietaus, neabejojo, kad jis duotą žodį tesės. Elijas tuo buvo visiškai tikras — tarsi jau girdėtų lietaus šniokštimą. Panašiai Biblijoje pasakyta ir apie Mozę. Rašoma, kad šis dievobaimingas vyras „buvo tvirtas, tarytum regėtų Neregimąjį“. Ar tau Dievas irgi toks realus? Iš Dievo esame gavę visa, ko reikia tokiam nepajudinamam tikėjimui ugdytis, ir turime daugybę priežasčių tikėti jo pažadais (Hbr 11:1, 27).

12. Kaip Elijas pasirodė esąs budrus ir ką jam reiškė žinia apie mažą debesėlį?

¹² Atkreipkime dėmesį ir į tai, koks Elijas buvo budrus. Jis liepė savo tarnui eiti pasidairyti ženklo, ir ne vieną ar du kartus, o septynis. Galime tik įsivaizduoti, kaip tarnas pavargo vaikščioti aukštyn žemyn. O Elijas jį vis siuntė, — labai laukė kokių nors lietaus ženklų. Galiausiai, septintą kartą sugrįžęs, tarnas praneša: „Žiūrėk, mažas debesėlis, ne didesnis už žmogaus plaštaką, kyla nuo Jūros.“ Tarnas galbūt ištiesęs parodo Elijui delną — tokį menką debesiuką tematė atplaukiantį dangumi nuo Didžiosios jūros. Regis, visiškai nevertas dėmesio dalykas, bet Elijui tai reiškia labai daug. Jis tuojau liepia: „Eik ir sakyk Ahabui: ‘Kinkyk vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs neužkluptų’“ (1 Kar 18:44).

13, 14. a) Kodėl mums, kaip ir Elijui, svarbu būti budriems? b) Kas mus įtikina, kad turime veikti neatidėliodami?

¹³ Argi ne puikus Elijo pavyzdys? Mes irgi gyvename ypatingu laiku, nes Jehova netrukus ištesės savo pažadus. Kaip Elijas laukė, kada sausra baigsis, taip dabar Jehovos tarnai laukia, kada ateis šios sugedusios santvarkos galas (1 Jn 2:17). O kol Dievas ims veikti, turime, kaip ir Elijas, būti budrūs.  Štai pats Dievo Sūnus savo sekėjus ragino: „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24:42). Ar Jėzaus mokiniai visai nenutuoks, kad galas jau arti? Ar Jėzus tai norėjo pasakyti? Ne. Savo sekėjų jis nepaliko nežinioje — aiškiai nupasakojo, kas pasaulyje prieš pabaigą dėsis. Todėl ženklą, liudijantį, „kad ši santvarka baigiasi“, galime įžvelgti kiekvienas. (Perskaityk Mato 24:3-7.)

¹⁴ Įrodymų, kad pabaigos ženklas pildosi, yra gausu ir jie akivaizdūs. Ką mums, Jehovos tarnams, tie įrodymai reiškia? Ar įtikina, kad privalu veikti skubiai? Elijui vos vienas mažas nuo horizonto atkylantis debesėlis reiškė labai daug. Jam tai buvo aiškus įrodymas, kad Jehova netrukus ištesės savo pažadą. Ar ištikimasis pranašas neapsiriko?

15, 16. Kas vyko toliau ir ko Elijas tikėjosi iš Ahabo?

¹⁵ Biblijoje skaitome: „Už valandėlės dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas, ir pradėjo smarkiai lyti. Įlipęs į vežimą, Ahabas nuvažiavo Jezreelio link“ (1 Kar 18:45). Viskas įvyko labai greitai. Kol tarnas perdavė Elijo žinią Ahabui, iš to mažučio debesėlio radosi daugybė debesų ir aptraukė visą dangų. Pakilo smarkus vėjas. Pagaliau! Po trejų su puse metų ant Izraelio žemės pasipylė lietus. Perdžiūvusi dirva gerte gėrė kiekvieną lašą. Liūtis patvindė Kišono upę ir nuplovė Baalo pranašų kraują. O kaip bus su paklydėliais izraelitais? Dabar iš Jehovos jie, taip sakant, gauna dar vieną galimybę — privalo nuplauti nuo krašto baisią dėmę, padaryti, kad Baalo kulto nebeliktų.

¹⁶ Elijas, be abejo, šito tikisi. Galbūt jis svarsto, kaip visa, kas tądien įvyko, Ahabą paveiks. Ar karalius atgailaus ir bjaurią stabmeldystę paliks? Jis turėtų susiprotėti. Mes, aišku, nežinome, kokios mintys tuomet sukosi Ahabo galvoje. Biblijoje tiktai pasakyta, kad jis nuvažiavo Jezreelio link. Ar jis  ko nors pasimokė? Ar nusprendė pasikeisti? Paskesni įvykiai rodo, kad ne. Betgi diena nei Ahabui, nei Elijui dar nesibaigė.

17, 18. a) Kas kelyje į Jezreelį atsitiko su Eliju? b) Kuo įspūdinga tai, kad Elijas nuo Karmelio į Jezreelį atbėgo? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

¹⁷ Jehovos pranašas pasuka ten link, kur nuvažiavo Ahabas. Jau prietema, kelias pažliugęs, o kelionė netrumpa. Bet štai su Eliju atsitinka kai kas neįprasta.

¹⁸ „Viešpaties ranka buvo virš Elijo. Prisijuosęs drabužius prie juosmens, jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezreelio“ (1 Kar 18:46). Tai buvo tikrų tikriausias stebuklas. Iki Jezreelio — maždaug trisdešimt kilometrų, o Elijas nebe koks jaunuolis. * Įsivaizduokime: pranašas susijuosia ir pasikaišo savo ilgą drabužį, kad nekliudytų, o tada lietaus permerktu keliu leidžiasi bėgti. Jis bėga taip greitai, kad pasiveja ir net pralenkia karališkąjį vežimą.

19. a) Kokias pranašystes prisimename skaitydami, kaip Elijas įgavo nuo Dievo jėgų? b) Dėl ko Elijas, bėgdamas į Jezreelį, džiaugėsi?

¹⁹ Kokia palaima Eliją apima! Koks jėgų antplūdis! Turbūt jis jaučiasi žvitresnis ir tvirtesnis nei jaunystėje. Tai mums primena Biblijos pranašystes, kad žemės rojuje visi Dievui ištikimi žmonės bus stiprūs, sveiki ir kupini jėgų. (Perskaityk Izaijo 35:6; Lk 23:43.) Elijas lėkte lekia per balas, o širdyje didžiulis džiaugsmas: dangiškasis Tėvas, vienintelis tikrasis Dievas, yra su juo!

20. Ką turime daryti, kad Jehova mus laimintų?

²⁰ Jehova labai trokšta ir mus laiminti. Ir laimina, — jei tik visomis išgalėmis to siekiame. Šiomis neramiomis paskutinėmis dienomis mums, kaip ir Elijui, reikia būti budriems ir rimtai žiūrėti į ženklus, bylojančius, kad Jehova netrukus ims veikti. Kaip ir Elijas, galime neabejoti — Jehova, „tiesos Dievas“, tikrai ištesės savo pažadus (Ps 31:5, Brb).