JEI nusivylėte savo Bažnyčia arba manote, kad ji visai nereikalinga, nieko nuostabaus. Žmonių, kurie nutraukia ryšius su šia institucija, sparčiai daugėja.

Vieni taip nusprendžia, nes tiki, kad Bažnyčia gimdo veidmainystę ir nepakantą. Kitiems per sunku laikytis nustatytų apeigų. Tretiems atrodo, kad ji — ne kas kita, kaip nereikalingas tarpininkas tarp Dievo ir jo garbintojų. Ko apie religines organizacijas moko Biblija?

Biblijoje aiškiai aprašoma, kaip senovės patriarchai Abraomas, Izaokas, Jokūbas garbino Dievą. Štai kartą Dievas pasakė: „Išrinkau jį [Abraomą], kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis Viešpaties kelio, darant kas teisu ir teisinga“ (Pradžios 18:19). Abraomas buvo Dievo draugas, todėl palaikė artimus asmeninius ryšius su Kūrėju. Be to, garbino Dievą su visa šeimyna. Panašiai ir kiti patriarchai, Dievo draugai, garbino jį dažniausiai su šeimos nariais, giminaičiais bei tarnais.

Vėliau Dievas pareikalavo, kad izraelitai, o nuo pirmojo amžiaus — krikščionys, jį garbinti rinktųsi drauge (Kunigų 23:2, 4; Hebrajams 10:24, 25). Tokiomis progomis buvo giedama, skaitoma iš šventųjų raštų ir sakoma bendra malda (Nehemijo 8:1-8; Kolosiečiams 3:16). Rašte taip pat buvo nurodyta, kad Dievo garbinimui bendruomenėje vadovautų dvasingi vyrai (1 Timotiejui 3:1-10).

Remiantis šiais Rašto pavyzdžiais, logiška manyti, jog ir mūsų laikais Dievas tikisi, kad jo draugai garbins jį organizuotai. Todėl garbinti Dievą bendruomenėje verta.

Pavyzdžiui, Šventajame Rašte vienu atveju nuoširdus Dievo tarnas prilygintas žmogui, keliaujančiam siauru keliu, kitu — lenktynių dalyviui (Mato 7:14; 1 Korintiečiams 9:24-27). Ilgų distancijų bėgikas, įveikdamas sudėtingą trasą, gali greit išsekti ir net būti priverstas pasitraukti iš lenktynių. Tačiau neretai, jausdamas palaikymą iš šalies, sportininkas padaro tai, kas, regis, virš jo jėgų. Panašiai ir tas, kas nori deramai garbinti Dievą, nepaisydamas sunkumų, gali su juo išlaikyti gerus santykius, jeigu yra kas padrąsina.

Šią tiesą padeda suprasti žodžiai, užrašyti Biblijoje, Hebrajams 10:24, 25: „Būkime vienas kitam dėmesingi — skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus. Neapleiskime savųjų susirinkimų.“ Taip pat joje teigiama,  jog tikrieji Dievo tarnai garbins jį kaip vienas kūnas ir vadins vienas kitą broliais bei sesėmis.

Bendruomenė Biblijoje apibūdinama kaip grupė žmonių, kuriuos sieja meilės ir taikos ryšiai. Štai Efeziečiams 4:2, 3 tikrieji Dievo garbintojai raginami: „Su visu nuolankumu ir romumu, su kantrybe, iš meilės būkite vieni kitiems pakantūs, uoliai stenkitės išlaikyti dvasios vienybę — esate susieti taikos saitu.“ Kaip būtų įmanoma laikytis šio paliepimo Dievą garbinant skyrium nuo kitų?

Tokia yra Dievo valia, kad, užuot jį garbinę kas sau, tikintieji burtųsi į glaudžią tikėjimo siejamą bendruomenę. Biblija skatina sutarti, vengti susiskaldymo ir ‘būti tobulai suvienytiems vienokios galvosenos ir vienokio nusistatymo’ (1 Korintiečiams 1:10). Šie žodžiai įgyja prasmę tik tada, jei Dievą garbiname drauge.

Iš Biblijos akivaizdu, kad Dievui priimtinas organizuotas garbinimas. Tikinčiųjų bendruomenę jis remia, nes ten galima gauti reikiamos pagalbos ir patenkinti savo dvasinius poreikius (Mato 5:3).

Tiesa, daugelis religijų šiandien yra kaltos dėl veidmainystės ir nesuskaičiuojamų žiaurenybių. Tačiau tai nereiškia, kad turėtumėte nepripažinti jokios religinės organizacijos. Juk pasaulyje turi būti bent viena religija, kurios išpažinėjai visiems žmonėms rodo meilę ir moko laikytis Dievo nustatytų moralės principų. Tik tokioje religinėje organizacijoje galima išsiugdyti tikrą tikėjimą. Biblijoje įvardinti visi būtini požymiai, iš kurių galima ją atpažinti.