ĮSIVAIZDUOKITE, kad esate krikščionis, gyvenantis pirmame amžiuje. Jūsų bendruomenė ką tik gavo apaštalo Pauliaus laišką. Skaitant jį pastebite, kad Paulius daug kartų cituoja „šventuosius raštus“, tai yra hebrajiškąją Biblijos dalį (2 Timotiejui 3:15). Galbūt kyla mintis: „Kaip norėčiau pats atsiversti ritinį ir pamatyti tą ištrauką, kurią jis cituoja.“ Bet tai padaryti nebūtų lengva. Kodėl?

Pagalvokime, kaip Pauliaus laikais atrodė šventųjų raštų rankraščiai. Vienas jų parodytas šiame puslapyje. Tai ištrauka iš Izaijo knygos, rastos tarp Negyvosios jūros ritinių. Ką pastebite? Tekstas vientisas, be skyrybos ženklų. Nėra ir mums taip įprastos skyrių bei eilučių numeracijos.

Biblijos rašytojai savo žinios neskirstė į skyrius ir eilutes. Jie tiesiog užrašė Dievo jiems perduotą žinią taip, kad skaitytojas perskaitytų ją visą, o ne mažomis dalimis. Juk panašiai ir jūs, gavę svarbų laišką iš mylimo žmogaus, skaitote jį visą, ne atskiras dalis ar frazes.

Tačiau tai, kad šventuosiuose raštuose nebuvo skyrių ir eilučių, kėlė nemažai keblumų. Norėdamas iš jų ką nors pacituoti, Paulius galėdavo pasakyti tik „kaip ir parašyta“, „Izaijas iš anksto pasakė“ ar panašiai (Romiečiams 3:10; 9:29). Susirasti tikslią vietą, iš kur cituojama, buvo sunku, nebent žmogus šventuosius raštus labai gerai išmanė.

Be to, šventieji raštai nebuvo viena paprasta žinutė nuo Dievo. Pirmo mūsų eros amžiaus pabaigoje tų raštų jau buvo 66 knygos! Būtent dėl to dauguma Biblijos skaitytojų džiaugiasi, kad dabar ji suskirstyta į skyrius ir eilutes – taip joje nesunkiai galima susirasti konkrečią informaciją, pavyzdžiui, ištraukas, kurias savo laiškuose citavo Paulius.

Tad jums galbūt įdomu sužinoti, kas Bibliją padalijo į skyrius ir eilutes.

Manoma, kad Bibliją į skyrius suskirstė anglų dvasininkas Stivenas Langtonas, vėliau tapęs Kenterberio arkivyskupu. Šį darbą jis atliko XIII amžiaus pradžioje, dar būdamas Paryžiaus universiteto dėstytoju.

Prieš tai kiti mokslininkai jau buvo bandę padalyti Bibliją į mažesnes dalis, daugiausiai dėl to, kad būtų lengviau joje orientuotis. Turbūt galite įsivaizduoti, jog skyriuje susirasti norimą vietą daug paprasčiau negu visoje knygoje, pavyzdžiui, Izaijo, kurią dabar sudaro 66 skyriai.

Tačiau buvo prikurta daug skirtingų, tarpusavyje nesuderinamų sistemų, ir tai kėlė problemų. Pavyzdžiui, Morkaus evangelija buvo padalyta į beveik 50 skyrių, o ne į 16, kaip yra dabar. Langtono dienomis į Paryžių studentai suvažiuodavo iš daugelio šalių ir atsiveždavo savo Biblijas.  Kadangi rankraščiai į skyrius buvo padalyti nevienodai, dėstytojai ir studentai negalėjo vieni kitiems paaiškinti, kokią šventųjų raštų vietą cituoja.

Taigi Langtonas sukūrė naują Biblijos skyrių sistemą. Pasak vieno leidinio, „ji patiko tiek skaitytojams, tiek perrašinėtojams“, todėl „greitai paplito visoje Europoje“ (The Book – A History of the Bible). Langtono skyrių sistema daugumoje Biblijų naudojama iki šiol.

Praėjus maždaug 300 metų, XVI amžiaus viduryje, garsus prancūzų spaustuvininkas ir mokslininkas Robertas Estjenas Biblijos tyrinėjimą dar labiau palengvino, turėdamas tikslą jį populiarinti. Jis suvokė, kaip naudinga būtų turėti vieningą sunumeruotų skyrių ir eilučių sistemą.

Tiesa, Estjenas nebuvo pirmasis, kuriam kilo mintis suskirstyti Bibliją į eilutes. Be jo, tą daryti bandė ir kiti. Pavyzdžiui, prieš daugelį amžių visą hebrajiškąją Biblijos dalį, dažnai vadinamą Senuoju Testamentu, į eilutes – bet ne į skyrius – buvo padaliję žydų perrašinėtojai. Tačiau panašiai kaip ir vėliau su skyriais, vieningos sistemos nebuvo.

Estjenas naujaip suskirstė į eilutes graikiškąją Biblijos dalį, dar vadinamą Naujuoju Testamentu, o hebrajiškosios dalies eilučių sistemos iš esmės nekeitė. 1553 metais jis išspausdino visą Bibliją (prancūzų kalba), padalytą į skyrius ir eilutes maždaug taip, kaip daugumoje Biblijų yra šiandien. Kai kas tokią naujovę kritikavo ir sakė, kad taip Biblijos tekstas suskaidomas į fragmentus ir atrodo tarsi būtų atskirų, padrikų teiginių rinkinys. Tačiau netrukus jo sukurta sistema ėmė naudotis ir kiti spaustuvininkai.

Sunumeruoti skyrius ir eilutes – regis, tokia paprasta idėja. Bet taip kiekviena Biblijos eilutė įgyja unikalų „adresą“, panašų į pašto indeksą. Tiesa, padalyti Bibliją Dievas nebuvo įkvėpęs ir kai kurie skyriai ar eilutės baigiasi keistose vietose. Bet šitaip mums daug lengviau tiksliai nurodyti, iš kur cituojame, taip pat pasižymėti svarbias mintis bei pasidalyti jomis su kitais. Juk panašiai darome skaitydami kokį dokumentą ar knygą – pabraukiame žodžius ir frazes, kuriuos norime prisiminti.

Nors padalijimas į skyrius ir eilutes yra patogus dalykas, atminkime, jog svarbu matyti bendrą vaizdą – suprasti visą Dievo duotą žinią. Įpraskime skaityti kontekstą, o ne tik atskiras eilutes. Taip darydami vis geriau pažinsime visus „šventuosius raštus, kurie gali suteikti [...] išminties, vedančios į išgelbėjimą“ (2 Timotiejui 3:15).