Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Vakarų Afrika

Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Vakarų Afrika

AUGDAMAS vargingoje aplinkoje Dramblio Kaulo Krante Paskalis troško geresnio gyvenimo. Jis buvo neprofesionalus boksininkas. Vaikinas svarstydavo: „Kaip man tapti sporto žvaigžde ir praturtėti?“ Būdamas maždaug 25-erių jis nutarė, kad jam reikia nusigauti į Europą. Tik ten jo svajonės gali išsipildyti. Bet kadangi neturėjo kelionei reikalingų dokumentų, jis ėmė ieškoti būdų į Europą įvažiuoti nelegaliai.

1998-aisiais, jau 27-erių, Paskalis išsiruošė į kelionę. Jis kirto Ganos sieną, vėliau Togo, Benino. Galiausiai nusigavo iki Birnin Konio miesto, esančio Nigeryje. Toliau kelionė turėjo būti ypač pavojinga — reikėjo sunkvežimiu iš pietų į šiaurę pervažiuoti Sacharos dykumą. Tada, pasiekęs Viduržemio jūrą, jis ketino sėsti į laivą ir juo pasiekti išsvajotąją Europą. Bet Nigeryje jis užstrigo ilgam. Kodėl? Dėl dviejų priežasčių.

Pirma priežastis — baigėsi pinigai. Antra — čia jis susipažino su Noė. Šis pionierius pasiūlė jam studijuoti Bibliją. Paskalis sutiko. Įgytos žinios jį labai paveikė, visiškai pakeitė požiūrį į gyvenimą. Iki tol vaikinui labiausiai rūpėjo materialinė gerovė, bet dabar gyvenimas ėmė suktis apie dvasinius dalykus. 1999-ųjų gruodį Paskalis pasikrikštijo. Norėdamas parodyti Jehovai, koks yra dėkingas, 2001-aisiais Nigeryje, tame pačiame mieste, kuriame sužinojo tiesą, jis tapo pionieriumi. Ar šis brolis nesigaili, kad ankstesnė svajonė neišsipildė? Nė kiek. Dabar jis džiaugiasi: „Gyvenimu tiesiog mėgaujuosi!“

JIE MĖGAUJASI GYVENIMU TARNAUDAMI AFRIKOJE

Anė Rakel

Ne vien Paskalis, bet ir daugelis kitų patyrė, koks nekintamas yra šis dėsnis: jei tau svarbiausia dvasiniai siekiai, gyvensi su pasimėgavimu. Norėdami atsidėti dvasinei veiklai, kai kas nutarė iš Europos persikelti į Afriką ir tarnauti ten, kur trūksta gerosios naujienos apie Karalystę skelbėjų. Tokiu tikslu į Vakarų Afriką, tiksliau į Beniną, Burkina Fasą, Nigerį ir Togą, * iš Europos persikėlė maždaug 65 liudytojai, kurių amžius nuo 17 iki 70 metų. Kas juos paskatino taip drastiškai pakeisti savo gyvenimą? Ar persikelti tikrai vertėjo?

Anė Rakel iš Danijos pasakoja: „Mano tėvai buvo tarnavę misionieriais Senegale. Apie misionieriaus gyvenimą jie pasakodavo su tokiu entuziazmu, kad ir aš užsimaniau taip gyventi.“ Maždaug prieš penkiolika metų, turėdama truputį virš dvidešimt, ji apsigyveno Toge. Dabar ji čia tarnauja kurčiųjų bendruomenėje. Geras pavyzdys užkrėtė ir kitus.  „Vėliau į Togą atvažiavo ir mano jaunesnė sesuo, o po jos — ir brolis“, — sako Anė Rakel.

Alber Fajet ir Aurelis

Aurelio, septyniasdešimtmečio brolio iš Prancūzijos, istorija kitokia: „Kai prieš penkerius metus išėjau į pensiją, turėjau pasirinkti, ko noriu: tyliai ramiai gyventi Prancūzijoje ir laukti rojaus ar ieškoti galimybių daugiau tarnauti Dievui.“ Aurelis pasirinko antrąjį variantą. Prieš trejus metus su žmona Alber Fajet jis persikėlė į Beniną. „Mūsų sprendimas tarnauti Jehovai čia — pats geriausias, — dėsto Aurelis ir su šypsena priduria: — O mūsų teritorijos dalis prie vandenyno — tikras rojus.“

Klodomiras su žmona Lisjan iš Prancūzijos į Beniną persikraustė prieš šešiolika metų. Iš pradžių pora labai ilgėjosi Prancūzijoje likusių artimųjų ir draugų. Jie net buvo pradėję baimintis, kad gali nepavykti prisitaikyti prie pokyčių. Bet baimė greit išnyko. Sutuoktiniai dabar labai laimingi. „Per tuos šešiolika metų, — sako Klodomiras, — priimti tiesą padėjome vidutiniškai vienam žmogui per metus.“

Lisjan ir Klodomiras su kai kuriais žmonėmis, kuriems padėjo priimti tiesą

Žoana ir Sebastjenas

Sebastjenas ir Žoana, irgi prancūzai, į Beniną atsikėlė 2010-aisiais. „Bendruomenėje tiek darbo! — pasakoja Sebastjenas. — Tarnauti čia — tai tarsi lankyti kokius pagreitintus teokratinius kursus.“ O kaip jiems sekasi evangelizacijos tarnyboje? Žoana neatsidžiaugia: „Žmonės ištroškę tiesos. Net kai nebūname tarnyboje, jie tiesiog gatvėje uždavinėja mums klausimų apie Bibliją ir prašo leidinių.“ Gyvenimo pasikeitimas labai teigiamai atsiliepė ir jųdviejų tarpusavio santykiams. Sebastjenas sako: „Mūsų ryšys dar sustiprėjo. Su žmona į tarnybą galėčiau eiti dienų dienas.“

Erikas su Keiti tarnauja pionieriais retai gyvenamame šiauriniame Benine. Tarnyba ten, kur reikia daugiau pagalbos, jiedu susidomėjo prieš gerą dešimtmetį. Tuo metu jų namai buvo Prancūzijoje. Sutuoktiniai ėmė skaityti straipsnius šia tema, tarėsi su įvairiais visalaikiais tarnais. 2005-aisiais jie pasiryžo palikti Prancūziją. Erikas neatsistebi, kaip sparčiai čia auga skelbėjų skaičius: „Prieš porą metų mūsų Tangietos miestelio grupėje buvo devyni skelbėjai, o dabar turime trisdešimt. Sekmadieniais sueigose dalyvauja nuo 50 iki 80 žmonių. Kaip smagu savo akimis matyti tokį augimą!“

Keiti ir Erikas

SUNKUMAI — MAŽMOŽIS

Benjaminas

O su kokiais sunkumais susiduria tie, kas persikelia, kur trūksta skelbėjų? 33-ejų metų Benjaminas,  jau minėtosios Anės Rakel brolis, 2000-aisiais Danijoje pabendravo su vienu misionieriumi iš Togo. Benjaminas prisimena: „Kai tam misionieriui pasakiau, kad noriu tarnauti pionieriumi, jis pasiūlė: „Žinai, galėtum būti pionierius Toge.“ Benjaminas susimąstė. Jis pasakoja: „Tada dar neturėjau nė dvidešimt metų. Bet kadangi abi mano seserys jau tarnavo Toge, atrodė, persikelti nebus sunku.“ Taip jis ir padarė. Ar viskas ėjosi, lyg sviestu patepta? „Prancūziškai nemokėjau nė žodelio, — sako Benjaminas. — Pirmuosius šešis mėnesius vargau, nes su niekuo negalėjau susišnekėti.“ Aišku, vėliau kalbą jis po truputį pramoko. Dabar Benjaminas tarnauja Benino Betelyje — išvežioja literatūrą ir padeda kompiuterių skyriuje.

Mari Anjes ir Mišelis

Minėtieji Erikas ir Keiti Prancūzijoje, prieš persikeldami į Beniną, tarnavo kitakalbių teritorijoje. O kaip jiems sekėsi Vakarų Afrikoje? Keiti sako: „Buvo nelengva susirasti padorią gyvenamą vietą. Kelis mėnesius teko gyventi be elektros ir vandentiekio.“ Erikas priduria: „Kažkur netoliese iki vėlumos garsiai grodavo muzika. Apsišarvavome kantrybe. Mokėmės prie visko prisitaikyti.“ Vis dėlto abu sutuoktiniai sutaria: „Tarnyba beveik nepaliestoje teritorijoje atneša tiek džiaugsmo, kad pamiršti visus sunkumus.“

Mišeliui ir Mari Anjes, sutuoktiniams iš Prancūzijos, jau greitai bus šešiasdešimt. Į Beniną jiedu atvyko prieš penkerius metus. Pradžia nebuvo lengva. Mišelis prisimena: „Kai kas sakė, kad nusprendę persikelti į užsienį tarsi sėdomės į karutį, kurį stumia akrobatas, einantis lynu! Žinoma, tokiu atveju karutyje būtų labai baisu, jei nežinotum, kad jį stumia pats Jehova. Pokyčių ėmėmės dėl Jehovos ir su Jehova.“

KAIP PASIRUOŠTI

Tie, kas turi tarnybos svečioje šalyje patirties, visada pabrėžia, kad svarbu tokiai tarnybai gerai pasiruošti. Jie pataria: viską planuokite iš anksto; mokykitės lankstumo; neišlaidaukite; pasitikėkite Jehova (Lk 14:28-30).

Straipsnyje minėtas Sebastjenas sako: „Prieš išvažiuodami dvejus metus abu su Žoana taupėme: sumažinome išlaidas pramogoms, taip pat nutarėme nepirkti nieko, kas nebūtina.“ Kad galėtų išsilaikyti, dabar jie kasmet kelis mėnesius dirba Europoje, o likusį laiką tarnauja pionieriais Benine.

Mari Terez

 Mari Terez yra viena iš dvidešimt netekėjusių seserų, savo noru persikėlusių į Vakarų Afriką iš užsienio. Prancūzijoje ji dirbo autobuso vairuotoja. 2006-aisiais ji metams pasiprašė nemokamų atostogų ir išvažiavo tarnauti pioniere į Nigerį. Neilgai trukus Mari Terez apsisprendė, kad toks gyvenimas — kaip tik jai. Ką ji darė? „Grįžusi į Prancūziją, — pasakoja Mari Terez, — paprašiau darbdavio pakoreguoti mano darbo tvarkaraštį. Jis sutiko. Dabar nuo gegužės iki rugpjūčio dirbu vairuotoja Prancūzijoje, o nuo rugsėjo iki balandžio tarnauju pioniere Nigeryje.“

Safira

Tie, kas pirmiausia ieško Karalystės, gali pasitikėti Jehova — jis pasirūpins viskuo, kas būtina (Mt 6:33). Safira, netekėjusi pionierė iš Prancūzijos, tarnaujanti Benine, įsitikino, kad šis Jėzaus pažadas — ne tušti žodžiai. Šiai sesei dabar beveik trisdešimt. 2011-aisiais ji buvo grįžusi į Prancūziją, kad užsidirbtų pragyvenimui Afrikoje dar vieniems, jau šeštiems, metams. Safira pasakoja: „Buvo penktadienis, paskutinė mano darbo diena. Bet kad turėčiau pakankamai pinigų visiems metams, man reikėjo kur nors padirbėti dar dešimt dienų. Iki išvykimo iš Prancūzijos buvo likusios dvi savaitės. Maldoje išdėsčiau visą situaciją Jehovai. Netrukus paskambino iš įdarbinimo agentūros ir paklausė, ar sutikčiau vieną žmogų pakeisti dviem savaitėms.“ Pirmadienį Safira nuvažiavo į naująją darbo vietą, kad moteris, kurią ji turi laikinai pavaduoti, pamokytų, kaip dirbti. Sesė sako: „Kaip nustebau, kai sužinojau, kad ta moteris — tai mūsų sesuo, kuriai reikėjo dešimties dienų, kad galėtų dalyvauti pionierių tarnybos kursuose! Viršininkas žadėjo jos neišleisti, jei nesuras, kas ją pakeistų. Tada sesė kreipėsi į Jehovą — lygiai kaip ir aš.“

TIKRO DŽIAUGSMO ŠALTINIS

Vieni broliai ir sesės Vakarų Afrikoje tarnauja jau ilgus metus ir šią vietą laiko savo namais, kiti, dėl įvairių priežasčių negalėję čia užsibūti, grįžo į savo šalį. Bet nesvarbu, kiek laiko žmogus darbavosi ten, kur trūksta skelbėjų. Kiekvienas, turintis tokios patirties, tų metų niekada nepamirš. Visi šie Dievo tarnai gerai žino: gyvenime tikro džiaugsmo šaltinis yra vienas — tarnyba Jehovai.

^ pstr. 6 Visose keturiose šalyse kalbama prancūziškai. Mūsų veiklą jose koordinuoja Benino filialas.