JĖZUS tiek darbais, tiek elgesiu tobulai atspindėjo savo dangiškojo Tėvo esybę. „Nedarau nieko iš savęs, bet kalbu tai, ko mane Tėvas išmokė. [. . .] visada darau, kas jam patinka“, — sakė jis (Jono 8:28, 29; Kolosiečiams 1:15). Skaitydami, kaip su moterimis bendravo ir elgėsi Jėzus, suprasime, kaip su moterimis Dievo požiūriu turime elgtis ir mes.

Kai kurie Evangelijas tyrinėjantys biblistai pripažįsta, kad Jėzaus požiūris į moterį — tikra revoliucija. Kuo jis toks ypatingas? Svarbiausia, kaip šiandien Jėzaus mokymai palengvina moterų gyvenimą?

Jėzus moters nesiejo su netyrumu. Kai kurie žydų religiniai vadovai teigė, kad ryšys su priešingos lyties asmeniu veda tik į geidulystę. Moterys buvo laikomos gundytojomis, todėl viešai kalbėtis su vyrais ar rodytis be galvos apdangalo joms neleisdavo. Jėzaus požiūris buvo visai kitoks. Jis liepė patiems vyrams valdyti savo  geismus ir su moterimis elgtis kilniai, o ne guiti jas iš savo tarpo (Mato 5:28).

Jėzus taip pat sakė: „Tas, kuris išsiskiria su žmona ir veda kitą, nusikalsta pirmajai svetimavimu“ (Morkaus 10:11, 12). Šitaip jis paneigė paplitusį rabinų mokymą, leidžiantį vyrams skirtis su žmona „dėl bet kokios priežasties“ (Mato 19:3, 9). Mintis, kad vyras gali nusikalsti žmonai, daugumai žydų buvo svetima. Rabinai mokė, kad neištikima gali tapti tik žmona. Viename Bibliją aiškinančiame veikale teigiama: „Priskirdamas vyrui tokią pačią moralinę atsakomybę kaip žmonai, Jėzus pakėlė moterį į aukštesnę padėtį ir apgynė jos orumą.“

Tikri krikščionys seka Jėzumi. Jehovos liudytojų bendruomenės sambūriuose moterys laisvai bendrauja su vyrais. Čia joms nereikia bijoti nepadorių žvilgsnių ar familiaraus elgesio. Bendratikiai gerbia „vyresnes moteris — kaip motinas, jaunesnes — kaip seseris, [laikydamiesi] visiško skaistumo“ (1 Timotiejui 5:2).

Jėzus skyrė laiko moteris mokyti. Jėzus nepaisė rabinų aiškinimų, esą mokslas — ne moterims. Jis mokė jas ir leido atvirai išsakyti savo mintis. Palaikydamas Marijos norą mokytis dvasinių tiesų, Kristus davė suprasti, jog moters vieta ne tik virtuvėje prie puodų (Luko 10:38-42). Kad dvasinių gėrybių iš Jėzaus sėmėsi ir Marijos sesuo Morta, byloja teisingi žodžiai, kuriuos ji ištarė kalbėdamasi su Jėzumi po Lozoriaus mirties (Jono 11:21-27).

Jėzus norėjo, kad moterys būtų laimingos. Anuomet daugumai izraeličių didžiausia laimė buvo išauginti dorą sūnų. Ypač didžiuodavosi, jeigu šis tapdavo pranašu. Štai sykį viena moteris Jėzui sušuko: „Laimingos įsčios, kurios tave nešiojo“. Jis pasinaudojo proga ir paaiškino, kas išties teikia laimę (Luko 11:27, 28). Jėzus nurodė, kad dvasingumas Dievo akyse daug vertingesnis už motinystę, tradiciškai laikomą moters pašaukimu (Jono 8:32).

Tikri krikščionys seka Jėzumi. Krikščionių bendruomenės mokytojai per sueigas kviečia moteris pasisakyti. Jie vertina brandžias krikščiones už tai, kad jos „moko gero“ tiek žodžiu, tiek savo pavyzdžiu (Titui 2:3). Taip pat brangina jų, kaip gerosios naujienos skelbėjų, indėlį  (Psalmyno 68:12 [68:11, Brb]; skaityk rėmelį  „Ar apaštalas Paulius draudė moterims kalbėti?“, p. 9).

Jėzus moterų nelaikė bevertėmis. Bibliniais laikais sūnų vertino labiau už dukrą. Toks požiūris išreikštas ir Talmude: „Laimingas tėvas, kuriam gimė sūnus. Vargas susilaukusiam dukters.“ Kai kurie tėvai dukrą laikė našta, nes jai reikėdavo rasti vyrą, sukrauti kraitį, o ir senatvėje iš jos negalėjo tikėtis pagalbos.

Tačiau Jėzus parodė, kad mergaitės gyvybė ne mažiau brangi už berniuko. Jis prikėlė ne tik našlės iš Naino sūnų, bet ir Jayro dukterį (Morkaus 5:35, 41, 42; Luko 7:11-15). Išgydęs vieną moterį, „aštuoniolika metų turinčią negalės dvasią“, Jėzus pavadino ją, kaip žydų raštuose neįprasta, „Abraomo dukterimi“ (Luko 13:10-16). Šitaip pripažino ją visaverte visuomenės nare, iškėlė tikėjimo pavyzdžiu (Luko 19:9; Galatams 3:7).

Tikri krikščionys seka Jėzumi. Vienas azijietiškas posakis skelbia: „Auginti dukrą — tai laistyti kaimyno sodą.“ Toks mąstymas krikščionims svetimas. Jie myli visus savo vaikus ir stengiasi suteikti jiems gerą išsilavinimą, rūpinasi jų sveikata.

Jėzus moterimis pasitikėjo. Žydų teismuose moters liudijimas teprilygo vergo liudijimui. Pirmojo amžiaus istorikas Juozapas Flavijus patarė: „Nepriimkite jokio moterų liudijimo, nes joms būdingas lengvabūdiškumas ir ūmumas.“

Jėzaus požiūris buvo visai kitoks. Po prisikėlimo jis pasirodė pirmiausia moterims ir būtent jas įpareigojo apie tai pranešti kitiems mokiniams (Mato 28:1, 8-10). Nors tos dievobaimingos moterys savo akimis matė, kaip Jėzus buvo nužudytas ir palaidotas, apaštalams jų žodžiais buvo sunku patikėti (Mato 27:55, 56, 61; Luko 24:10, 11). O Jėzus jomis pasitikėjo, jų liudijimą laikė tokiu pat svariu kaip ir kitų savo mokinių (Apaštalų darbų 1:8, 14).

Tikri krikščionys seka Jėzumi. Jehovos liudytojų bendruomenėse atsakingas pareigas einantys vyrai vertina moterų nuomonę. Taip pat ir namuose krikščionis  savo žmoną gerbia, atidžiai išklauso (1 Petro 3:7; Pradžios 21:12).

Vyras, kuris seka Jėzaus pavyzdžiu, moterį gerbia ir nevaržo Dievo jai duotos laisvės (Pradžios 1:27, 28). Jis nemano esąs pranašesnis ir vadovaujasi Biblijos principais, laiduojančiais jo antrajai pusei laimę (Efeziečiams 5:28, 29).

Kai Jelena pradėjo domėtis Biblija, sutuoktinis ėmė šiurkščiai elgtis, tačiau ji viską tyliai nukęsdavo. Vyras užaugo tokioje aplinkoje, kur nuotakų vagystės, smurtavimas šeimose buvo įprasti dalykai. „Biblijos žinios suteikė man jėgų, — pasakoja Jelena. — Supratau, kad yra Asmuo, kuris mane labai myli, vertina, manimi rūpinasi. Taip pat kad vyro požiūris į mane tikriausiai pasikeistų, jei tik jis imtų studijuoti Bibliją.“ Moters svajonė galiausiai išsipildė. Jos sutuoktinis ėmėsi studijuoti Bibliją ir ilgainiui pasikrikštijo. „Dabar jis tikras susivaldymo pavyzdys. Išmokome vienas kitam mielai atleisti, — džiaugiasi Jelena. — Biblijos principai išties padėjo man pasijausti reikalingai ir saugiai šeimoje“ (Kolosiečiams 3:13, 18, 19).

Milijonai moterų, kaip ir Jelena, yra laimingos todėl, kad drauge su savo vyrais stengiasi gyvenime vadovautis Biblijos principais. Bendratikių draugijoje jos irgi jaučiasi gerbiamos, suprastos, laisvos (Jono 13:34, 35).

Krikščionys — tiek vyrai, tiek moterys — supranta esą nuodėmingi, netobuli žmonės, priklausantys prie kūrinijos, „atiduotos tuštybės valdžion“. Tačiau artindamiesi prie savo mylinčio Dievo ir Tėvo Jehovos jie įgyja viltį būti išlaisvinti iš „gendamybės vergijos“ ir įgyti „šlovingą Dievo vaikų laisvę“. Kokia nuostabi perspektyva! (Romiečiams 8:20, 21)