Gimiau Latvijos sostinėje Rygoje. Mama mudu su seserimi augino viena. Nors ji yra katalikė, į bažnyčią eidavome tik per religines šventes. Aš tikėjau aukštesne jėga, bet paauglystėje mano dėmesį nuo dvasinių dalykų atitraukė įvairūs pomėgiai.

Kai paaugau, mama pastebėjo, kad man puikiai sekasi išardyti ir vėl sudėti įvairius daiktus. Kadangi pas mus tokių daiktų netrūko, ji bijodavo palikti mane namie vieną. Todėl padovanojo man metalinių konstrukcijų rinkinį. Labai jį mėgau, nuolat ką nors surinkdavau ir vėl išardydavau. Po kurio laiko šį pomėgį papildė dar vienas — mopedai. Mama užregistravo mane į mopedų lenktynes, vadinamas Zelta Mopēds (Auksinis mopedas). Iš pradžių lenktyniavau mopedais, vėliau — motociklais.

Man puikiai sekėsi, greitai tapau žinomu šios pavojingos sporto šakos atstovu. Triskart buvau Latvijos įvairių motociklų klasių lenktynių čempionas, dukart nugalėjau Baltijos šalių čempionate.

Kai buvau pačioje karjeros viršūnėje, mano mergina Evija (vėliau ji tapo mano žmona) pradėjo bendrauti su Jehovos liudytojais. Prieš tai jai į rankas buvo pakliuvę keli jų leidiniai, kuriuose buvo galima užpildyti iškarpą ir paprašyti nemokamų Biblijos studijų. Taigi ji užpildė ir išsiuntė. Netrukus apsilankė dvi Jehovos liudytojos ir Evija pradėjo su jomis studijuoti Bibliją. Aš neprieštaravau, bet manęs paties dvasiniai dalykai tuo metu netraukė.

 Po kurio laiko liudytojos pasiūlė kartu būti per Evijos studijas ir pasiklausyti. Sutikau. Tai, ką girdėjau, man patiko. Širdį ypač sujaudino Biblijos pažadas, kad ateityje žemė taps rojumi. Pavyzdžiui, man atvertė Psalmyno 37:10, 11, kur sakoma: „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs. O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove.“ Šie žodžiai mane labai paveikė.

Mano dvasinis troškulys vis didėjo. Supratau, kiek daug pasaulyje religinio melo. O Biblijos mokymai žavėjo mane savo logika ir aiškumu.

Studijuodamas Bibliją supratau, kokia brangi Jehovos akyse yra gyvybė (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Tai turėjo įtakos mano, kaip lenktynininko, karjerai — nebenorėjau rizikuoti savo gyvybe. Priešingai, troškau savo gyvenimu šlovinti Jehovą. Todėl populiarumas, garbė ir lenktyniavimo teikiamas jaudulys man nustojo svarbos.

1996 metais dalyvavau tarptautiniame Jehovos liudytojų kongrese Taline, Estijoje. Kongreso vieta buvo netoli motodromo, kur dažnai vykdavo motociklų lenktynės. Kongrese mačiau, kaip žmonės iš daugelio skirtingų šalių taikingai, šiltai bendrauja. Įsiminė atvejis, kai viena liudytoja pametė savo rankinę. Pamaniau, kad tikrai jos neatgaus. Tačiau netrukus kita liudytoja rankinę rado ir grąžino savininkei. Nebuvo dingęs nė vienas daiktelis! Iš nuostabos nustėrau. Supratau, kad liudytojai tikrai laikosi aukštų Biblijos normų. Mudu su Evija darėme dvasinę pažangą ir 1997-aisiais pasikrikštijome.

Kai kurie mano draugai nutrūktgalviškai lakstydami motociklais žuvo. Studijuodamas Bibliją supratau, kad esu atskaitingas Gyvybės Davėjui — Jehovai. Šis suvokimas tikriausiai išgelbėjo man gyvybę.

Abu su Evija esame laimingi galėję ketverius metus darbuotis Jehovos liudytojų filiale Rygoje. O dabar džiaugiamės augindami dukrą Alisę, mokydami ją mylėti Jehovą. Aš turiu galimybę vieną dieną per savaitę darbuotis vertimo biure. Ten remontuoju automobilius ir kitką. Esu labai laimingas, kad dar vaikystėje įgytus įgūdžius galiu taip gerai panaudoti. Taigi aš toliau ardau ir sudedu įvairiausius daiktus.

Labai branginu garbę kartu su šeima liudyti kitiems apie vienintelį tikrą Dievą. Ir visa turiu dėl to, kad gilinuosi į Bibliją. Tikrai, pažadas apie būsimą žemės rojų pakeitė mano gyvenimą.