Rodyti straipsnį

SEKIME JŲ TIKĖJIMU | JOBAS

Jehova užgydė jo žaizdas

Jehova užgydė jo žaizdas

 Pagaliau stojo tyla. Vietoje ilgų pokalbių dabar girdimas vien nuo Arabijos dykumos pučiančio vėjelio šiurenimas. Po ilgai trukusių varginančių kalbų Jobas jau nebeturi ką pasakyti. Įsivaizduok jį, įdėmiai žiūrintį į tris savo pažįstamus – Elifazą, Bildadą ir Cofarą. Savo žvilgsniu jis tarsi nebyliai klausia, ar šie dar turi ką pridurti. Tačiau anie trys vyrai net nenori pažiūrėti Jobui į akis – jie nusivylė, kad visi protingi jų argumentai buvo palaikyti tik „tuščiais žodžiais“, o Jobui mesti kaltinimai neteko prasmės (Jobo 16:3). Jobas buvo pasiryžęs ginti savo ištikimybę Dievui iki galo, kad ir kas nutiktų.

 Šis vyras, ko gero, manė, kad iš visų jam brangių dalykų teliko vienas – ištikimybė Jehovai. Jis prarado savo turtą, visus dešimt vaikų, taip pat draugų ir kaimynų pagarbą bei palaikymą, o galiausiai dar ir sunkiai susirgo. Dėl ligos Jobo oda pajuodo, nušašo, kūnas apteko kirmėlėmis, iš burnos sklido baisus dvokas (Jobo 7:5; 19:17; 30:30). Negana to, iš bičiulių lūpų jį užgriuvo kaltinimų lavina, neva jis gyveno nedorai, todėl jį ir ištiko nelaimės. Tariamų guodėjų žodžiai supykdė Jobą. Jis žūtbūt norėjo apginti savo nekaltumą. Kai Jobas baigė kalbėti, anie vyrai nebeturėjo ką pridurti – galiausiai jų piktos kalbos baigėsi. Tačiau Jobo skausmas niekur nedingo, jam būtinai reikėjo paguodos.

 Tokioje nelengvoje situacijoje Jobui buvo sunku mąstyti blaiviai. Kažkas turėjo jam padėti į viską pažvelgti kitomis akimis ir pataisyti jo požiūrį. Šis vyras troško, kad kas nors nuoširdžiai įsijaustų į jo padėtį, jį atjaustų, paguostų. Deja, iš anų guodėjų to taip ir nesulaukė. Ar kada buvai tokioje situacijoje, kai atrodė, kad be kitų paramos ir paguodos neužteks jėgų ištverti? O gal kada nors nuvylė žmonės, kuriuos laikei savo draugais? Pasigilinti į tai, kaip Dievas Jehova padėjo savo tarnui Jobui ir kaip šis priėmė pagalbą, tikrai verta. Šis pasakojimas įkvėps tau vilties ir padės suprasti, kaip elgtis užklupus panašiems išbandymams.

Išmintingas ir švelnus patarimas

 Tolesni Jobo knygos įvykiai pasisuka netikėta linkme. Visą tą laiką Jobo ir trijų jo bičiulių pokalbio klausėsi jaunas vyras Elihuvas. Ir tas pokalbis jam labai nepatiko.

 Elihuvas širdo ant Jobo. Jam buvo skaudu girdėti, kaip šis doras žmogus pasidavęs provokacijai „gina ne Dievo, o savo teisumą“. Vis dėlto Elihuvas šiam vyrui jautė nuoširdų gailestį, nekaltino jo dėl užgriuvusių bėdų, užjautė dėl patiriamo skausmo ir įžvelgė, jog jam labiausiai reikia švelnaus patarimo bei paguodos. Nenuostabu, kodėl pasiklausęs nesupratingųjų Jobo bičiulių Elihuvas taip supyko. Juk anie vyrai kalbėjo šiurkščiai, savo žodžiais bandė palaužti Jobo tikėjimą, ištikimybę, žemino jo orumą. O užvis blogiausia – jie vadovavosi klaidingu supratimu ir savo kalba apšmeižė Dievą. Po viso to, ką išgirdo, Elihuvas nebegalėjo ilgiau tylėti (Jobo 32:2–4, 18).

 Tada jis prakalbo: „Aš jaunas, jūs – jau žilagalviai, todėl iš pagarbos tylėjau ir nedrįsau jums pasakyti, ką žinau.“ Tačiau šį kartą jis neketino susilaikyti. Elihuvas tęsė: „Vien amžius žmogaus nepadaro išmintingo, ir kas teisu, suvokia juk ne vien senoliai“ (Jobo 32:6, 9). Ilga, prasminga Elihuvo kalba, be abejo, patvirtino šią tiesą. Su Jobu jis kalbėjosi visiškai kitaip nei Elifazas, Bildadas ir Cofaras. Šis jaunas vyras Jobą patikino, kad savo žodžiais jo nežemins ir neįskaudins. Elihuvas aiškiai parodė, kad gerbia Jobo orumą, pavyzdžiui, kreipėsi į jį vardu ir paminėjo, kad anie trys guodėjai su Jobu elgėsi nepagarbiai. a Elihuvas į Jobą prabilo maloniu kreipiniu: „Dabar klausykis, Jobai, mano žodžių“ (Jobo 33:1, 7; 34:7).

Elihuvas į Jobą kreipėsi vardu, su juo kalbėjo maloniai ir pagarbiai

 Po to jis davė nuoširdų patarimą: „Tave girdėjau kalbant [...]: ‘Esu aš tyras, be kaltės, švarus, be nuodėmės. O Dievas tik ir taikosi mane nubausti’.“ Tada Elihuvas paminėjo, kur Jobas klydo: „Nejaugi savo teisumu esi toks tikras, kad sakai: ‘Už Dievą aš esu teisesnis’?“ Elihuvas jautė pareigą padėti Jobui pakeisti požiūrį, todėl atvirai tarė: „Esi čia neteisus“ (Jobo 33:8–12; 35:2). Skaudžios netektys ir neatjautus bičiulių elgesys prislėgė ir supykdė Jobą. Tai žinodamas Elihuvas jį perspėjo: „Žiūrėk, kad įniršio pagautas neimtum piktdžiugiauti“ (Jobo 36:18).

Elihuvas išaukština Jehovos gerumą

 Visų svarbiausia Elihuvui buvo apginti Dievo Jehovos teisumą. Paprastais žodžiais jis nusakė labai reikšmingą tiesą: „Neįmanoma, kad Dievas bloga darytų, kad Visagalis neteisingai elgtųsi. [...] Visagalis teisingumo neiškreipia“ (Jobo 34:10, 12). Elihuvas Jobui priminė, koks gailestingas ir teisingas yra Jehova. Nors Jobas apie Jehovą prikalbėjo neapgalvotų ir nepagarbių dalykų, Visagalis už tai jo nebaudė (Jobo 35:13–15). Be to, Elihuvas nebandė sudaryti įspūdžio, kad žino viską, o tiesiog nuolankiai pripažino: „Dievo didybė mums neaprėpiama“ (Jobo 36:26).

 Elihuvo patarimas buvo atviras, bet švelnus. Jis kalbėjo apie nuostabią ateities viltį, kuri užtikrina, kad Jobas vėl galės džiaugtis puikia sveikata. Tada Jehova savo ištikimam tarnui tars: „Tegul jo kūnas trykšta sveikata labiau negu jaunystėj ir teatgauna jis jaunatviškas jėgas!“ Elihuvas parodė Jobui gerumą, nes ne pamokslavo, bet leido jam pasisakyti. „Kalbėki, – sakė Elihuvas, – nes tave pateisint trokštu“ (Jobo 33:25, 32). Tačiau Jobas nieko neatsakė. Ko gero, išgirdęs tokį nuoširdų, švelnų ir padrąsinantį patarimą šis vyras nė nematė būtinybės gintis ar teisintis, o gal net negalėjo sulaikyti ašarų.

 Iš šių dviejų ištikimų vyrų galime daug ko pasimokyti. Elihuvas paliko puikų pavyzdį, kaip dera duoti patarimą ir paguosti prislėgtą žmogų. Tikras draugas, pastebėjęs, kad klystame ar elgiamės neišmintingai, iš noro apsaugoti mus nuo rimtos klaidos, atvirai su mumis pasikalbės (Patarlių 27:6). Norime būti nuoširdūs, malonūs ir nepritrūkti švelnumo net ir tada, kai prislėgtas žmogus kalba neapgalvotai ar šiurkščiai. O kai mums patiems prireikia pagalbos, sekime Jobo pavyzdžiu ir nuolankiai įsiklausykime į patarimą. Kiekvienas padarome klaidų, todėl gavę pamokymą niekada jo neignoruokime, nes tai gali išgelbėti mums gyvybę (Patarlių 4:13).

„Iš audros prabilo Jehova“

 Savo kalboje Elihuvas ne kartą minėjo vėją, debesis, griaustinį ir žaibus. Apie Jehovą jis sakė: „Tik paklausykit jo griausmingo balso.“ Po to jis užsiminė apie vėtrą (Jobo 37:2, 9). Atrodo, jam bekalbant ėmė kauptis audra ir visai netrukus atūžė visu smarkumu. Galiausiai įvyko kai kas išties įspūdingo – prabilo pats Jehova! (Jobo 38:1)

Tik įsivaizduok, kokia garbė dalyvauti gamtos mokslų pamokoje, kurią veda pats Visatos Kūrėjas!

 Skaityti skyrius, kuriuose aprašomas Jehovos pokalbis su Jobu, tikras džiaugsmas ir atgaiva. Toks jausmas, tarsi tiesos vėjas būtų išsklaidęs tuščias Elifazo, Bildado ir Cofaro kalbas bei jų klaidingus samprotavimus. Jehova pirmiausia kreipėsi į Jobą ir iš pradžių aniems trims vyrams nieko nesakė. Jehovos, kaip mylinčio tėvo, tikslas buvo atvirai, bet švelniai pataisyti Jobo požiūrį.

 Jehovai buvo labai skaudu matyti, kaip Jobas kankinasi. Jam visada gaila mylimų savo vaikų, kai šiems tenka kentėti (Izaijo 63:9; Zacharijo 2:8). Dievas taip pat žinojo, kad „kalbėdamas, ko neišmano“, Jobas tik dar labiau apsisunkina. Norėdamas paskatinti Jobą susimąstyti Jehova uždavė jam daug klausimų. Pavyzdžiui, paklausė: „Kur tu buvai, kai klojau žemės pamatus? Atsakyk, jei viską puikiai supranti.“ Apie tai, kad pačioje kūrimo pradžioje angelai, Biblijoje dar vadinami „rytmetinėmis žvaigždėmis“, garsiai liaupsino Jehovos kūrybos šedevrus, Jobas, be abejo, nieko nežinojo ir į klausimą atsakyti negalėjo (Jobo 38:2, 4, 7).

Jehova Jobui kalbėjo iš audros, tokiu būdu su meile padėjo jam pakeisti požiūrį

 Toliau Jehova kalbėjo Jobui apie nuostabią kūriniją. Galima sakyti, Jehova pravedė Jobui gamtos mokslų pamoką, per kurią palietė tokius dalykus kaip astronomija, biologija, fizika ir geologija. Kūrėjas taip pat atkreipė Jobo dėmesį į kai kuriuos gyvūnus, kurie anuomet gyveno toje vietovėje. Pavyzdžiui, paminėjo liūtą, var̃ną, kalnų ožkas, laukinį asilą, laukinį jautį, strutį, žirgą, sakalą, erelį, begemotą ir galiausiai leviataną (turbūt turimas omenyje krokodilas). Tik įsivaizduok, kokia garbė dalyvauti pamokoje, kurią veda pats Visatos Kūrėjas! b

Nuolankumo ir meilės pamoka

 Koks buvo visų šių pamokymų tikslas? Jobui trūko nuolankumo. Jis manė, kad dėl visų jo kančių kaltas Jehova, todėl jam priekaištavo. Tačiau taip klaidingai mąstydamas jis atsitolino nuo mylinčio Tėvo ir savo žaizdas dar pagilino. Jehova pataisė Jobo požiūrį užduodamas jam įvairiausių klausimų, pavyzdžiui: kur Jobas buvo, kai Jehova kūrė Visatos šedevrus, arba ar jam pavyktų išmaitinti, pažaboti ir prisijaukinti Jehovos kūrinius? Žinoma, Jobas neturėjo ką atsakyti. Jeigu jis nepajėgus perprasti elementarių Jehovos kūrybos aspektų, tai ką jau kalbėti apie patį Kūrėją. Jobas suvokė, kad Jehovos mintys ir darbai yra nepalyginti pranašesni už jo ribotą supratimą.

Jobas nesiginčijo su Jehova ir neėmė teisintis

 Kiekvienas Jehovos žodis liudijo apie jo didelę meilę Jobui. Jehova tarsi norėjo Jobui pasakyti: „Mano sūnau, jei galiu sukurti ir valdyti visa tai, negi manai, kad man bus per sunku pasirūpinti tavimi? Nejau manai, kad galėčiau tave apleisti, atimti vaikus, sveikatą, sudrumsti ramų tavo gyvenimą? Kas kitas, jei ne aš, gali tau grąžinti visa, ko netekai, ir užgydyti tavo skaudžias žaizdas?“

 Jehova uždavė nemažai susimąstyti skatinančių klausimų. Jobas nesiginčijo, nesiteisino ir apskritai kalbėjo tik dukart. Jis nuolankiai pripažino, kad jo suvokimas ribotas, ir gailėjosi dėl savo neapgalvotų žodžių (Jobo 40:4, 5; 42:1–6). Šioje situacijoje puikiai atsiskleidė tvirtas Jobo tikėjimas. Po visko, ką teko ištverti, šio vyro tikėjimas nė kiek nesusilpnėjo. Jis priėmė Jehovos pataisymą ir pakeitė savo požiūrį. Klystame visi, todėl naudinga pasvarstyti: jei kas nors mane pamoko arba duoda patarimą, ar nepristingu nuolankumo ir į pastabas įsiklausau? Priimdami patarimą parodome, kad sekame Jobo tikėjimo pavyzdžiu.

„Kalbėjote netiesą apie mane“

 Po to Jehova padarė tai, kas sielvartaujantį Jobą labai paguodė. Pirmiausia jis kreipėsi į Elifazą, turbūt vyriausią iš anų netikusių guodėjų, ir jam tarė: „Degu pykčiu ant tavęs ir ant tavo dviejų bičiulių, nes, priešingai nei mano tarnas Jobas, kalbėjote netiesą apie mane“ (Jobo 42:7). Įsigilinkime į šią mintį. Ar Jehova norėjo pasakyti, kad šie vyrai kalbėjo vien melą, o Jobas vien tiesą? Žinoma, ne. c Vis dėlto Jobo ir jį kaltinusių vyrų aplinkybės visiškai skyrėsi. Jobas ir taip buvo apimtas širdgėlos bei liūdesio, o negailestingi apatiškų bičiulių kaltinimai jį prislėgė dar labiau. Taigi visai suprantama, kodėl kelis kartus jis kalbėjo neapgalvotai. O štai Elifazas su dviem savo draugais nieko panašaus į Jobo išbandymus nebuvo patyrę. Jobą jie kaltino tikrai ne iš nežinojimo, o dėl savo išdidumo ir menko tikėjimo. Jie ne tik užsipuolė nekaltą žmogų, bet dar blogiau – apjuodino patį Jehovą, sudarydami įspūdį, kad jis yra žiaurus ir blogas Dievas.

 Visiškai suprantama, kodėl Jehova iš Jobo bičiulių pareikalavo didelės aukos – jie turėjo paaukoti septynis jaučius ir septynis avinus. Anuomet tokia auka kainavo labai daug. Vėliau duotame Mozės Įstatyme buvo nurodyta, kad jei kunigas užtraukdavo kaltę visai tautai, jis turėdavo paaukoti jautuką; tai buvo pats brangiausias aukojamas gyvūnas (Kunigų 4:3). Beje, Jehova įspėjo, kad Jobo kaltintojų auką priims tik jei Jobas už juos melsis (Jobo 42:8). d Kaip Jobui palengvėjo, kai Jehova jį užtarė ir įgyvendino teisingumą!

„Mano tarnas Jobas už jus melsis“ (Jobo 42:8)

 Jehova nė kiek neabejojo, kad Jobas įvykdys tai, ko paprašytas, ir jį įskaudinusiems bičiuliams atleis. Jobas savo dangiškojo Tėvo nenuvylė (Jobo 42:9). Likdamas klusnus ne vien žodžiais, bet ir darbais jis įrodė savo ištikimybę ir už tai buvo ypatingai palaimintas.

„Jehova yra kupinas atjautos“

 Jehova buvo „kupinas atjautos ir gailestingas“ Jobui (Jokūbo 5:11). Iš kur tai žinome? Jis grąžino Jobui sveikatą. Tik įsivaizduok, kaip Jobas apsidžiaugė, kai Elihuvo pranašystė išsipildė ir jo kūnas ėmė trykšti „sveikata labiau negu jaunystėj“. Jobas pagaliau sulaukė ir artimųjų palaikymo – atvykę šeimos nariai ir draugai jį guodė, atjautė, atnešė dovanų. Jehova suteikė Jobui dvigubai daugiau turto nei jis turėjo prieš tai. O kaip Dievas pagydė giliausią Jobo žaizdą – vaikų netektį? Jobas ir jo žmona susilaukė dar dešimties palikuonių! Šis džiaugsmas apmalšino jų širdgėlą. Be to, Jehova stebuklingai pailgino Jobo gyvenimą dar 140 metų ir jis turėjo galimybę matyti net keturias savo palikuonių kartas. „Jobas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu“ (Jobo 42:10–17). Rojuje Jobas su žmona ir visa savo šeima, įskaitant vaikus, kuriuos iš jų atėmė Šėtonas, galės vėl drauge džiaugtis gyvenimu (Jono 5:28, 29).

 Kodėl Jehova taip gausiai apdovanojo Jobą? Biblijoje užrašytas atsakymas: „Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę“ (Jokūbo 5:11). Jobas ištvėrė kur kas daugiau išbandymų nei dauguma galime įsivaizduoti. Pats žodis „ištvėrė“ pasako, kad Jobas ne tik atlaikė mėginimus, bet ir iki galo išlaikė tvirtą tikėjimą ir meilę Jehovai. Jis neleido, kad sunkios aplinkybės užkietintų jo širdį, netapo pagiežingas, bet buvo pasiruošęs mielai atleisti įžūliems savo įžeidėjams. Jobas neprarado vilties ir visuomet stengėsi išsaugoti tai, kas jam buvo svarbiausia – ištikimybę Dievui (Jobo 27:5).

 Mums visiems labai reikia ištvermės. Šėtono siekis nepasikeitė – lygiai taip kaip Jobą jis visaip bandys palaužti ir mus. Tačiau jei ištveriame kupini tikėjimo, liekame nuolankūs, pasiruošę noriai atleisti bei pasiryžę išsaugoti savo ištikimybę, galime neabejoti, kad ir mūsų laukia nuostabi ateitis (Hebrajams 10:36). Likdami ištikimi kaip Jobas, siutiname Šėtoną ir džiuginame mus mylintį Dievą Jehovą!

a Elifazas, Bildadas ir Cofaras kalbėjo labai daug, jų žodžiai užima net devynis Biblijos skyrius. Tačiau nė vienas iš jų nėkart į Jobą nesikreipė vardu.

b Mokydamas Jobą Jehova vartojo tiek tiesioginės, tiek perkeltinės reikšmės vaizdingus apibūdinimus, sumaniai juos apjungdamas. (Skaitykite, pavyzdžiui, Jobo 41:1, 7, 8, 19–21.) Jehova norėjo, kad, žavėdamasis didžiais Kūrėjo darbais, Jobas pajaustų jam dar didesnę pagarbą.

c Pavyzdžiui, apaštalas Paulius vėliau citavo vieną Elifazo teiginį, kuris derinasi su Jehovos požiūriu (Jobo 5:13; 1 Korintiečiams 3:19). Elifazo žodžiai iš esmės buvo teisingi, bet jam nederėjo jų pritaikyti Jobui.

d Biblijoje neminima, kad Jehova būtų reikalavęs iš Jobo panašios aukos už jo žmoną.