Rodyti straipsnį

SEKIME JŲ TIKĖJIMU | JOBAS

„Nepaliksiu Dievo“

„Nepaliksiu Dievo“

 Įsivaizduok ant žemės sėdintį vyrą, kurio kūnas nuo padų iki viršugalvio nusėtas pūliuojančiais skauduliais. Apimtas didžiulio sielvarto, nuleidęs galvą ir susigūžęs, vienui vienas jis sėdi pelenuose. Vyras taip išsekęs, jog neturi jėgų vaikyti ant jo tupiančių musių, tik molio šuke grandosi votis. Visai neseniai jis buvo labai turtingas, visuomenėje didžiai gerbiamas žmogus, bet staiga viso to neteko. Jį apleido draugai, kaimynai, artimieji. Dabar aplinkiniai žmonės, netgi vaikai, iš jo šaiposi. Vyro neapleidžia mintis, kad visas nelaimes jam siunčia Dievas Jehova, bet tai netiesa (Jobo 2:8; 19:18, 22).

 Šis vyras – Jobas. Dievas apie jį pasakė, kad „kito tokio žemėje nėra“ (Jobo 1:8). Net po daugelio amžių Jehova jį laikė vienu teisiausių kada nors gyvenusių žmonių (Ezechielio 14:14, 20).

 Gal ir tave vargina bėdos ar užklupo kokia nelaimė? Jei taip, Jobo gyvenimo istorija tave paguos. Be to, iš šio pasakojimo daug sužinome apie ištikimybę – savybę, būtiną kiekvienam Dievo tarnui. Ištikimybę Jehovai parodome likdami jam atsidavę visa širdimi ir vykdydami jo valią net užėjus dideliems sunkumams. To pasimokysime pasigilinę į Jobo istoriją.

Ko Jobas nežinojo

 Yra pagrindo teigti, kad pasakojimą apie Jobą praėjus kuriam laikui po jo mirties užrašė ištikimas Jehovos tarnas Mozė. Įkvėptas Dievo Mozė papasakojo ne tik apie tai, kas nutiko Jobui, bet ir apie reikšmingus įvykius danguje.

 Iš pirmų Jobo knygos eilučių sužinome, kad Jobas gyveno Uco krašte, ko gero, besidriekiančiame šiaurės Arabijoje. Jis džiaugėsi gyvenimu, buvo turtingas, žymus ir gerbiamas visuomenėje. Jobas dosniai šelpė varguolius, gynė nuskriaustuosius. Jiedu su žmona buvo laimingi susilaukę dešimties vaikų. Tačiau svarbiausia: Jobas buvo dievobaimingas žmogus. Jis, kaip ir jo tolimi giminaičiai – Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir Juozapas – visu kuo stengėsi džiuginti Jehovą. Panašiai kaip tie patriarchai Jobas savo šeimoje atlikdavo kunigo pareigas – reguliariai aukodavo deginamąsias aukas už savo vaikus (Jobo 1:1–5; 31:16–22).

 Staiga pasakojimas apie Jobą nutrūksta ir veiksmas nusikelia į dangų. Akies krašteliu galime pažvelgti į Jobui neregimus dalykus. Vieną dieną, kai Jehovos akivaizdon rinkosi jam ištikimi angelai, atėjo ir maištingas angelas Šėtonas. Jehova žinojo, kad Šėtonas nekenčia teisiojo Jobo. Kai Jehova pagyrė Jobą už nepaprastą dorumą, Šėtonas atrėžė: „Argi veltui Jobas bijo Dievo? Argi neaptvėrei jo tvora iš visų pusių, taip pat jo namų ir viso, ką jis turi?“ Šėtonas negali pakęsti ištikimai Dievui tarnaujančių žmonių, nes savo elgesiu jie įrodo, kad Šėtonas – beširdis išdavikas. Tad Šėtonas apšmeižė Jobą, esą šis Dievui tarnauja iš savanaudiškų paskatų. Be to, pareiškė, kad jei Jobas viską prarastų, iškeiktų Jehovą į akis (Jobo 1:6–11).

 Jobas nežinojo, kad Jehova jam suteikė išskirtinę galimybę įrodyti, jog Šėtonas neteisus. Jehova leido Šėtonui iš Jobo atimti viską, ką šis turėjo, tik jo paties liepė neliesti. Nieko nelaukęs Šėtonas ėmėsi savo piktų darbų. Vos per vieną dieną Jobą užgriuvo virtinė baisių nelaimių. Pirmiausia vyras sužinojo netekęs galvijų, asilų, paskui avių, o galiausiai ir kupranugarių. Negana to, žuvo juos prižiūrėję tarnai – kai kuriuos jų, kaip Jobui buvo pranešta, pražudė „Dievo ugnis“, tikriausiai žaibas. Jobui dar nespėjus susivokti, kiek daug žmonių žuvo ir kad jis staiga tapo beturtis, Šėtonas smogė skaudžiausią smūgį: staiga atūžusi vėtra sugriovė vyriausiojo sūnaus namą, kur buvo susirinkę dešimt jo vaikų. Jie visi žuvo! (Jobo 1:12–19)

 Vargu ar galime įsivaizduoti, kokie jausmai apėmė Jobą. Jis persiplėšė drabužį, nusiskuto galvą ir parpuolė ant žemės. Vyras padarė išvadą: tai, ką Dievas davė, pats ir atėmė. Šėtonas išties gudriai viską suplanavo, kad atrodytų, jog šias nelaimes siuntė Jehova. Tačiau priešingai nei garantavo Šėtonas, Jobas Dievo nekeikė. Atvirkščiai, jis tarė: „Tebūna šlovė Jehovos vardui!“ (Jobo 1:20–22)

Jobas nežinojo, kad Šėtonas jį apšmeižė Dievui

„Jis tikrai iškeiks tave į akis“

 Šėtonas baisiai įniršo ir nusileisti tikrai neketino. Jis dar kartą atėjo į angelų būrį, kai šie rinkosi Jehovos akivaizdon. Jehova vėl pagyrė Jobą už ištikimybę, kurios žiaurūs Šėtono mėginimai nepalaužė. Į tai Šėtonas atsakė: „Oda už odą. Žmogus už savo gyvybę atiduos viską. Tik ištiesk ranką, užgauk jo kaulus ir kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis.“ Šėtonas buvo įsitikinęs, kad prispaustas ligų Jobas imtų keikti Dievą. Neabejodamas Jobo ištikimybe Jehova leido atimti jam sveikatą, tačiau patį Jobą liepė palikti gyvą (Jobo 2:1–6).

 Netrukus, kaip aprašyta straipsnio pradžioje, Jobas sunkiai susirgo. Tik įsivaizduok, kaip dėl to jautėsi jo žmona. Jos širdį vis dar vėrė nepakeliamas vaikų netekties skausmas, o dabar pasiligojo vyras! Jobui ji niekuo negalėjo padėti, tik stebėjo baisias jo kančias. Nebeištvėrusi sušuko: „Tu vis dar nepasiduodi ir tebesi Dievui ištikimas?! Prakeik Dievą ir mirk!“ Jobui turbūt buvo sunku patikėti, kad tai jo mylimos žmonos žodžiai. Jis suprato: žmona taip kalba, nes emocijos aptemdė jai protą. Jobas nė už ką nesutiko keikti Dievo. Savo lūpomis jis nenusidėjo (Jobo 2:7–10).

 Galbūt nustebsi, bet ši liūdna Jobo gyvenimo istorija liečia ir tave. Atkreipk dėmesį, kad Šėtonas negailestingai apšmeižė ne vien Jobą, bet ir visą žmoniją. Jis sakė: „Žmogus už savo gyvybę atiduos viską.“ Šėtono manymu, niekas iš mūsų nepajėgus būti ištikimas iki galo. Jis tvirtina, kad nė vienas žmogus, įskaitant ir tave, nuoširdžiai Dievo nemyli ir, jei iškiltų pavojus gyvybei, iškart jo išsižadėtų. Kitaip tariant, Šėtonas bando pasakyti, kad esi toks pat savanaudis kaip ir jis! Argi nesinori paneigti jo kaltinimų? Kiekvienas iš mūsų turime galimybę tai padaryti (Patarlių 27:11). Pažvelkime, koks dar išbandymas užgriuvo Jobą.

Aplanko nenuoširdūs guodėjai

 Išgirdę apie Jobo nelaimes jo aplankyti ir paguosti atėjo trys vyrai – Elifazas, Bildadas ir Cofaras, Biblijoje pavadinti Jobo bičiuliais, arba pažįstamais. Jobą jie vos atpažino: oda buvo žaizdota, pajuodusi, jis sėdėjo alinamas skausmo, visiškai nepanašus į save. Tie trys bičiuliai bandė Jobą guosti garsiai raudodami ir berdami žemes sau ant galvos, bet tai labiau priminė spektaklį nei nuoširdžią atjautą. Tada jie susėdo šalia Jobo ir netardami nė žodžio prasėdėjo septynias dienas ir septynias naktis. Tą tylėjimą vargu ar galima pavadinti užuojauta: Jobo jie nieko nesiteiravo, nors žinojo tik tai, kas buvo akivaizdu – Jobas kankinasi (Jobo 2:11–13; 30:30).

 Galiausiai tylą nutraukė pats Jobas. Skausmo persmelktais žodžiais jis keikė dieną, kurią gimė. Tada atskleidė, kas jį skaudina labiausiai: Jobas galvojo, kad visas nelaimes jam sukėlė Dievas (Jobo 3:1, 2, 23). Nors Jobo tikėjimas buvo tvirtas, šiam vyrui labai reikėjo paguodos. Tačiau bičiuliams prakalbus Jobas greitai suprato, kad verčiau jie būtų tylėję (Jobo 13:5).

 Pirmasis prabilo Elifazas – ko gero, vyriausias iš atvykusiųjų ir gerokai vyresnis už Jobą. Po kiek laiko prašneko ir kiti du. Nenorėdami Elifazui prieštarauti, jie pataikūniškai jam antrino. Vyrai kalbėjo ir, regis, apie dvasinius dalykus – apie Dievo didybę ir tai, kad blogus žmones jis baudžia, o teisiuosius laimina. Tačiau nuo pat pradžių jų žodžiuose trūko geranoriškumo. Primityvus Elifazo samprotavimas galėjo atrodyti logiškas: Dievas yra geras ir jis baudžia neteisiuosius, o Jobas, akivaizdu, kenčia už bausmę. Tad kokia išvada? Tikriausiai Jobas padarė ką bloga (Jobo 4:1, 7, 8; 5:3–6).

 Nėra ko stebėtis, kad su tokia išvada Jobas nesutiko ir ryžtingai paprieštaravo (Jobo 6:25). Tada tie vyrai su dar didesniu įsitikinimu ėmė tvirtinti, kad Jobas nusidėjo ir bando tai nuslėpti, taigi ne be reikalo yra baudžiamas. Elifazas apkaltino Jobą, neva jis įžūlus, piktas ir nebijantis Dievo (Jobo 15:4, 7–9, 20–24; 22:6–11). Cofaras paragino Jobą atsisakyti nedoro kelio ir nebesidžiaugti nuodėme (Jobo 11:2, 3, 14; 20:5, 12, 13). O Bildadas kirto ypač skaudžiai – teigė, kad Jobo sūnūs Dievui nusidėjo, todėl sulaukė pelnytos bausmės! (Jobo 8:4, 13)

Trijų guodėjų kalbos Jobo visiškai nepaguodė, o tik dar labiau prislėgė

Užginčijama ištikimybės Dievui prasmė

 Tariami guodėjai savo klaidingais samprotavimais ne tik iškėlė abejonių dėl Jobo nepriekaištingumo, bet ir pareiškė, kad apskritai Dievui žmogaus ištikimybė nieko nereiškia. Elifazas savo kalbos pradžioje papasakojo, kad matė sukrečiantį regėjimą, kuriame jam apsireiškė nematoma dvasia. Akivaizdu, to demono žodžiai apnuodijo Elifazo protą, nes po regėjimo jis apie Dievą pasakė: „Savo tarnais jis nepasitiki, net angelams randa ką prikišti.“ Taip samprotaujant peršasi mintis, jog žmonės įtikti Dievui niekaip negali. Vėliau Bildadas teigė, kad Jobo ištikimybė Dievo akyse verta tiek pat kiek kirmino (Jobo 4:12–18; 15:15; 22:2, 3; 25:4–6).

 Gal tau yra tekę guosti sielvartaujantį žmogų? Tai nėra paprasta. Iš nevykusių Jobo guodėjų galime nemažai pasimokyti – ypač ko nesakyti. Jie kalbėjo skambiomis frazėmis, vadovavosi klaidingu supratimu ir nė karto į Jobą nesikreipė vardu. Jobo jausmai jiems nerūpėjo, kenčiančiam žmogui jie nerodė jokio gailesčio ir švelnumo. a Kalbėdami su nusiminusiu žmogumi būkime švelnūs, atjautūs, malonūs. Stenkimės padrąsinti, sustiprinti pasitikėjimą Jehova, tikėjimą jo gerumu, gailestingumu ir teisingumu. Būtent taip būtų elgęsis Jobas matydamas, kad jo bičiuliai kenčia ir yra prislėgti (Jobo 16:4, 5). O kaip Jobas reagavo į užgriuvusią kaltinimų laviną?

Jobas lieka tvirtas

 Jobas jautėsi sugniuždytas ir be galo prislėgtas dar prieš atvykstant jo bičiuliams. Kalbėdamas su jais, pats pripažino, kad negali „savo žodžių pažaboti“ ir kad tai primena „nevilties apimto žmogaus šneką“ (Jobo 6:3, 26). Jobui buvo sunku mąstyti blaiviai, nes jį kamavo didelė širdgėla. Be to, jis ne viską suprato teisingai. Kadangi nelaimės jį ir jo šeimą užklupo staiga ir net atrodė, jog kai kurias sukėlė antgamtinės jėgos, Jobas pamanė, kad negandas siuntė Jehova. Apie įvykius danguje Jobas nieko nežinojo, todėl kai kurios jo išvados buvo klaidingos.

 Vis dėlto nekyla abejonių, kad Jobo tikėjimas buvo tvirtas. Tai akivaizdu iš jo ilgo pokalbio su tariamais guodėjais. Jobo žodžiai buvo tyri, gražūs, padrąsinantys – jie pakelia mums dvasią. Kalbėdamas apie kūrinijos šedevrus Jobas paminėjo detalių, kurias jam galėjo atskleisti tik pats Dievas. Pavyzdžiui, jis pasakė, kad Jehova „ant nieko pakabina žemę“. Šio fakto žmonės anuomet nežinojo; moksliškai tai buvo įrodyta tik po daugelio šimtmečių (Jobo 26:7). b Be to, Jobas kalbėjo apie savo viltį dėl ateities – tokią pat, kokią puoselėjo ir kiti ištikimi Dievo tarnai. Jobas tikėjo, kad jam numirus Dievas jį atsimins, jo ilgėsis ir galiausiai prikels vėl gyventi (Jobo 14:13–15; Hebrajams 11:17–19, 35).

 O kaip Jobas reagavo, kai iškilo klausimas dėl jo ištikimybės? Elifazas su kitais dviem vyrais tvirtino, kad Dievui žmogaus pastangos likti doram visiškai nieko nereiškia. Ar Jobas tiesiog susitaikė su šia niekinga idėja? Tikrai ne! Jis neabejojo, kad Jehova brangina savo tarnų dorumą, todėl ištarė: „Dievas [...] tepamato, kad esu aš doras“ (Jobo 31:6). Be to, Jobas aiškiai suvokė, kad savo klaidingais samprotavimais tariami guodėjai bandė paneigti jo ištikimybę Jehovai. Tai paskatino Jobą pasakyti savo ilgiausią monologą, po kurio anie trys vyrai nutilo.

 Atsakydamas į mestus kaltinimus jis papasakojo, kaip dorumą rodė kiekvienoje gyvenimo srityje. Pavyzdžiui, jis sergėjosi susiteršti stabmeldyste, su kitais elgėsi geraširdiškai ir maloniai, brangino savo santuoką ir vengė bet kokio netyrumo, o visų svarbiausia – liko atsidavęs vieninteliam tikrajam Dievui Jehovai. Todėl Jobas galėjo iš visos širdies tarti: „Kol mirsiu, nepaliksiu Dievo“ (Jobo 27:5; 31:1, 2, 9–11, 16–18, 26–28).

Jobas nė už ką nesutiko palikti Dievo

Sekime Jobo tikėjimu

 Ar ir tau ištikimybė tokia pat svarbi kaip Jobui? Jis suprato, kad ištikimybę reikia parodyti ne žodžiais, o darbais. Nuoširdus atsidavimas Jehovai pasimato iš to, kaip elgiamės kasdien – ar liekame jam klusnūs ir visada darome, kas teisu jo akyse, net kai nelengva. Taip gyvendami tikrai džiuginsime Jehovą ir duosime stiprų atkirtį jo priešui Šėtonui, kaip kadaise Jobas. Be to, parodysime, kad sekame Jobo tikėjimu.

 Bet čia Jobo gyvenimo istorija nesibaigia. Iš pernelyg didelio noro apginti savo teisumą jis prarado pusiausvyrą ir iš akių išleido tai, kas svarbiausia – ginti Dievo vardą. Jobui labai reikėjo pagalbos, kad į viską pažvelgtų kitomis akimis ir atsigautų dvasiškai. Jį tebekamavo tiek fizinis, tiek emocinis skausmas, jis troško tikrosios paguodos. Kaip Jehova padės šiam doram, tvirto tikėjimo žmogui? Apie tai – kitame šios rubrikos straipsnyje.

a Keista, bet Elifazas manė, kad tiek jis, tiek jo bičiuliai su Jobu kalbėjo maloniai; matyt, dėl to, kad mintis išsakė nepakeltu tonu (Jobo 15:11). Tačiau net švelniai ištarti žodžiai gali labai skaudinti.

b Kiek žinoma, tik praėjus maždaug 3000 metų mokslininkai pradėjo suprasti, kad Žemė nėra prilaikoma jokio objekto ar medžiagos. Jobo žodžių patikimumu žmonija savo akimis įsitikino, kai iš kosmoso buvo padarytos Žemės nuotraukos.